Jaunystė nori juoktis ir dainuoti,
Šypsotis ir linksmai kalbėti,
Ji nesupranta, kad kažko reikia bijoti,
Rakint, paslėpti ar bijoti siekti.
 
Ji atvira visom savo prasmėm,
Ji siekia laimės ir nori būt laiminga,
Atėjo pasipuošusi naujom natom,
Kuriose džiaugsmo grožis švyti.
 
Ir šypsosi kūrėjas rūkydams pypkę,
Nes tiek aplink madoniškų veidų,
Tikiuosi ir Adomui jos patiktų,
O aš einu ir seilę varvinu.
 
Kokie kontrastai jų ir mūsų dienos,
Aš nebuvau tikrai tokia laiminga,
Gyvenome už geležinės sienos,
Tačiau širdis svajojo nuolat kilti.
 
Ir atsimušusi į daugelį grandinių,
Nors sužeista ir rodos vos gyva,
Vis tiek svajojo apie norą begalinį
Gyventi ir būti mylima.
 
Aš nepavydžiu šiandienos Madonoms,
Nei jų Adomams išdidžiais veidais,
Telaimina visus Dangaus valdovas,
Tebus visi jie Žemės angelais.