Baimė prarasti

Santrauka:
„Mes įkvepiam gyvenimą, iškvepiam mirtį.“ Inga Ivanauskaitė
Sveika, mano baime prarasti, deja… Bet kažkada tave vis tiek praradau. Tai sustiprino mano baimes dar labiau. Tuo metu man buvo kažkur dešimt metų. Trūko tavęs kai tu išėjai, tavo saugumo, rankų, šilumos, artumo, stiprybės… Juk mes kartu esam patys stipriausi pasaulyje, kartu mes galim VISKĄ. Tu užpildai mane, tą tuštumą žiojėjinčią manyje, kuri atsirado kai kažkas tave išplėšė iš manęs. Tai kraujuojanti ertmė, kuri niekada nebe užgis, su ja galima tik susitaikyti… Miela mano baime prarasti, visą gyvenimą situacijose tave prisimindavau. Lig šiol daužosi mano širdis, trūksta oro, atrodo uždusiu ir numirsiu… Kaip numirei tu… Nereikalauju nieko iš tavęs, net sugrįžti. Aš atsiprašau, kad ir tave kažkada atstūmiau, atleisk man. Atleisk man, kad tave kažkada niekinau nežinodama ką darau, nors ir dariau tai sąmoningai. Jaučiu kaip tau skauda, štai kodėl šis skausmas man sugrįžo dešimt kartų atgal. Atleisk man. Atleisk tiek kartų kiek ištariau ,,nekenčiu tavęs“. Atleisk… Taip kaip aš jau tau atleidau. Aš jau suaugau ir manau tyliai tai žinai. Subrendau, suvokiau daug dalykų, išmokau daug klaidų, išmokau dėkoti už VISKĄ. Todėl ačiū ir tau, kad buvai. Ačiū ir už tai, kad praradau tave. Štai štai tas pažinimo medis. Tas kartus uždrausto obuolio kąsnis užstrigęs gerklėje. Bet ar mes dėl to nusidėję? Ne. Ar mes dėl to blogesni, nupuolę? NE. Abu tik suvokėm kaip vienas kito mums trūksta, kokia galime būti milžiniška jėga kartu. Kad niekas dėl to nėra kaltas. Taip tiesiog būna, taip yra. Miela mano baime prarasti, myliu tave sąmoningai taip kaip vaikystėje sąmoningai nekenčiau, bet nesąmoningai mylėjau visada iki šios mili sekundės, šimtosios dalies. Praradimai užaugino, sustiprino, nors ir paliko daug randų, bet tik randai mus stiprina, grūdina… Atvedė ne tik ten kur turėčiau būti, o ten kur NORIU aš pati. Nes ten ir turiu būti, kur NORIU.

Tyliai padėsiu galvą ant debesies,
Kaip tu padėjai savo į kapą.
Prisėlinsiu tyliai arčiau mirties,
Kad išgirsčiau jos melodiją…

Ir tyliai tai niuniuosiu,
Kaip niūniavau tau mirštant,
Šluosčiau savo ašaras
Tavo sušalusiais pirštais…


Įkvėpta Maya Grey meditacijos ,,baimė prarasti’’.
Orinta

2020-01-27 15:17:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...