Kaip išsklaidyti šitą farsą,
Kuris lyg rūkas uždengia akis,
Ir negirdi, ir nematai kas kaltas,
Kad tiek daug nerimo širdy.
 
Gražiausia rožė sutrypta po kojom,
Apstumdyta ir sužeista lemtis,
Mažytis kūdikis neturi savo lopšio,
Vien tik riksmai ir laukia netektis.
 
Kažkas visas mintis, kalbas sumaišo,
Kai vienas nor statyti, kitas griaut,
Ir stovi vienišas žmogus sumišęs,
Nejau kiekvieną kartą turime kariaut.
 
ir kuo tolyn, tuo praraja gilyn,
ir horizontai ugnimi liepsnoja,
O Dieve, nejaugi bausi mus ugnim,
Nes piktžaizdės vien tik keroja.
 
Bet juk užtektų nuoširdžios maldos,
Nuo TĖVE MŪSŲ būt pradėta,
Tuomet ir uždanga nukristų nuo akių,
Kiekvienas rastume mes savo vietą.
 
O paprastume, išminties kory,
Esi taip taisyklingai sulipdytas,
Ir mes kiekvienas turim tapti juo,
Kad medumi kvepėtų kiekvienas rytas.