Nušvis tuoj virš žemės plokščiosios platybių
Baisioji Nibiru rausvai, 
Ir visas pasaulis iš baimės drebės greit –
Varysim į kelnes skystai! 

Visi reptiloidai skūras nusiplėšę
Parodys tikruosius save –
Juk nieks nežinojo, kad žemę jie valdė
Ir laukė dienos paslapčia: 

Dienos, kai jiems laikas nuo amžių paskirtas
Tuos gyvulius – žmones išskerst, 
Ir visą šią plokštumą gražią, derlingą
Savąja rase apgyvent! 

Jie smegenis plovė nuo seno žmonijai
Kad žemė yra apvali, 
Sukūrė religijas, babkes, valstybes
Ir laikė visus užpečky. 

Lyg bandą avių jie visus išnaudojo, 
Ir čiulpė jie kraują piktai. 
Energiją mūsų per teliką vogė
Ir skaitė mintis jie lengvai. 

Kepurės iš folijos tu nenešiojai? 
Oi vargas, tau vargas, žmogau! 
Užrašė mintis jie tavas, ką galvojai, 
Pribaigs jie visus pagaliau. 

Paliks jie gyvent tiktai tuos, kas jų klausė, 
Tarnavo ir laižė batus. 
Kitus jie tuoj perdirbs į kompostą glitų, 
Patręš plokščios žemės laukus. 

Ir saulė, mėnulis, neskraidžios virš žemės –
Pavogs ir giliai uždarys. 
Ten požemiuos jie, laidelius prisijungę
Iš saulės energiją ims. 

O žemę apšvies tik baisioji Nibiru
Klaikia ružavoka šviesa. 
Kaip sakė protingi, kaip intike rašė -
Žmonijai kaput, pabaiga! 

Tiktai reptiloidai gyvens šiam pasauly, 
Suvalgys jie mūsų vaikus. 
Todėl, kol Nibiru baisi neatskrido –
Žmogau, greičiau junkis pas mus! 

Pasaulį išgelbėsim, mes šitą mokam –
Juk mes apšviestieji, tikrai! 
Tik reikia žinok, kad mums biškį padėtum... 
Mums rūpi tavi pinigai. 

Mes statom slėptuves slapčia po Sachara, 
Neras reptiloidai tikrai. 
Bet brangiai kainuoja, reikės pinigiukų... 
Gyvent juk norėsi labai? 

Tai pervesk mums algą, ir būsi žinok jau
Išgelbėt skirtų sąraše! 
Ir platink šią žinią, palaikink ir sharink. 
Išgelbėsim žemę drauge!