Kiek paslapčių blausioj šviesoj!
Kiek paslapčių aukštam mūriniam bokšte!
Istorijoj senoj, gražioj,
Kurioj šiek tiek ir mano čia buvota.
 
Grafų laikai seni, ne man juos aprašyti,
Tik mintyse regiu puošnius damų šilkus,
Kai mėnesienoj languose jie švelniai švyti,
O parke tuopos kelia virpančius lapus.
 
Tik daug vėliau, kai bokšto akys vėl stiklais sužibo,
Užgijo žaizdos seno mūro sienoj,
Lig vėlumos jaunystės balsas link Nevėžio sklido
Ir geso rasose ramunių pievoj.
 
Save vadinom prometėjais, nors dar ir be deglų,
Tiktai vėliau jie Trispalve liepsnojo,
Iškelti virš bokšto Sąjūdžio pažadintų žmonių,
Keliui nušviest 11-ąją Kovo.
 
Ilgi dešimtmečiai prabėgo kaip akimirkos,
Esu tik svečias ant stačių medinių laiptų.
Gražiam, naujam gyvenimui pily atgimusioj,
Bokšto kampe kažkur ir mano mintys draikos.