Paskutinę naktį nuo sutemų ligi aušros
Plačiai atmerktos akys lyg neregio veide;
Aš išskečiu rankas į savo sužalotą rytą –
Mano diena naktim pavirto invalido lovoj.

Pakvipusiais puvėsiais atslenku į lietų –
Ar tu susirinkai savus šešėlius iš kampų?
Aš nebijau paklysti nakties nežinomybėj –
Tamsoj prabudus, tamsoj užmigsiu amžiams.

Kaip norėčiau nuskęsti minčių glūdumoj,
Nebegrįžti jūsų žodžių takais atgalios;
Ne baltą drobę turėjau juodiems sapnams,
Tik save ištaškiau į gyvenimo balą.

Juk turiu teisę pykti, bausti už melą,
Žvėriškai šiepti nematomas iltis;
Juk turiu teisę gintis, pulti į nieką,
Net jeigu reikės kelti aukštyn ekskaliburo ašmenis,

Tvirtai jį laikyti atgręžus į auštantį rytą
Ir laukti pirmojo spindulio kertančio tamsą;
Pabirsiu lyg deimantai ant senolių kapų –
Mano kelias krauju parašytas neregio veide –

Aš plunksna be rašalo, tik su saują nutylėjimų
Paskutinę naktį nuo sutemų ligi aušros
Meldžiu, dar leiskite apsiverst ant kito šono,
Kai smeigsiu nežinomybę į savo sužalotą rytą.