Ten, kur seniai su šaknimis išrovė,
pasiliko neužpilta duobė atvira,
viską atspindi dabarties tikrovė:
nelauktai sunykus būtis – savastis tava.

Tavieji norai dar vis ten, kur suvešėjai,
nes žvilgsniai gęsta ne metais – dienomis,
viską nuskraidino pašėlusieji vėjai –
tūnai paliegusi su negandomis savomis.

Laikas gyvenimą dėliojo į lentynas –
pasiimdamas sau glėbiais iš jos,
neskamba varpai – kur džiugesio sietynas,
deja, tik egzistuoji ant mūs žemės šventos?

Niūri gamta – nurengti medžiai laukia žiemos,
už langų baugi tamsa – nerimo, liūdesio versmė,
viltis – greitai – žiemos baltos plaštakės skrajos,
tad kodėl sieloje neskamba artėjančių švenčių giesmė?

2019 m.