KUOMET JĄ MYLĖJO
Pumpurai nežydėję krito po kojom
Švelnūs rausvi nepažinę pasaulio akių
Alkani bučinių, trokštantys kūno glamonės
 
KUOMET JĄ MYLĖJAU
Pavydėdavo žiežirbos buriančios meilės žodžius,
atnašaudamas gėlą lyg dugno iki pabaigos
geidžiau josios džiaugsmo labiau negu laimės savos
 
KUOMET JĄ MYLĖJOME
Plojimai aidėjo garsiau už perkūną, karą ir  viltį
Krištolo šukėm byrėjom, rytą  raudojom šviesa
Buvo kraujas, gimtis, permainų vėjas

Mes mylėjom ir ji mus mylėjo taip pat