Apsitaškę meilės spalvom lyg po didelio mūšio,
Mes sugrįžtam sužaloti į ten, kur turėjome būti,
Išpažinę svetimųjų kaltes, mes savų nepažinom,
Ir užlipdę visas jų landas, imam gelbėtis vynu.
 
Ir taurė po taurės pilas kraujas raudonas,
Žemės kraujas sodrus, jis kvapnus ir malonus,
O po to snaudulys ir skausmai užmigdyti,
Ir toks sapnas skaidrus, tartum auštantis rytas.
 
Ir atrodo randies stebuklingam miške,
Kur nuo tavęs paties skleidžias tokia šviesa,
O aplinkui tiek daug ryškiaspalvių daiktų,
Ir brendi tartum elnias tarpu medžių šakų.
 
 Netoliese visai pamatai savo elnę,
Tokį grožį gali pamatyti tik kartą,
Bet tai sapnas – tikrovė, pažymėta lemtim.
Atmintis išsiplovus vėl sugrįžta viltim.
 
Eisiu, grįšiu tenai, dar takai neužžėlę,
Pasimelsiu ramiai aš namų koplytėlei,
Mano elnė, tikiu, tikrai manęs laukia,
Dieve, duok jai jėgų atlaikyt tokią audrą.