Iš atminties stalčių

 
Užversiu duris, visus langus uždengsiu,
Kad nežvelgtų naktis  į akis.
Neklausysiu lietaus, nors krebždėtų ir belstų
Plonais pirštais į mano mintis.
 
Atminties pilni stalčiai. Kai pavasaris siautė,
Po kruopelę kasdien ją rinkau.
Vilkos šlaitas prieš saulę žydriausią apsiaustą,
Gelsvą skraistę žilvitis aukščiau.
 
Pažadinta kovo snieguolėlė prabudo,
Skaistus žiedas prigludo prie pernykštės žolės.
Lazdynas pašlaitėj supo pumpurą purų,
Kol raudona liepsnele šakose suspindės.
 
Puošės vyšnios ir slyvos, net maža obelėlė
Audė drobę, gal ruošės tekėt?
Gera buvo matyti pavasarį šėlstant
Ir girdėti, kaip kvietė mylėt.
 ..............................................
Virpa, slenka žiedai atminties ekranu,
Lyg Nevėžio paviršium ledai,
O už vartų ruduo su pirmuoju sniegu
Dengia paliktas pėdas baltai.
skroblas

2019-11-25 19:47:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-11-26 20:52:31

Tai vienintelis autorius Ž.Ž., kurį žinau, kas yra už slapyvardžio.
Lenkiu galvą prieš Jus - gamtos dainių. Ačiū.

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2019-11-26 15:27:20

Gražių dalykų prisikaupė atminties stalčiuose.

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2019-11-26 08:02:37

Dainingos  eilutės,  skambančios atminties albume... ačiū