Sugestyvus dienoraštis – 22

~22. Kai didžiuliai nuotoliai surenkami į smegenis

Sunku, o gal netgi neįmanoma tai, kas į galvą  sukrito vienu ypu, persakyti, perorganizuoti, performuoti į žodį. Neiškart atsiliepiu, nes dar ir  gerokai uždelsęs, nežinau kaip reikėtų atsiliepti. Nesmagu į tokį save parodyti, betgi ar paneigsi, jeigu būta kaip būta, kaip giedant pranešta:
Neskaitau
Jų tiek daug* kad užspringčiau begerdama kavą
Kol rytą steni užkietėjusiais viduriais
Ant ZOOM WINDOWS  – unitazo
 
  Ot tau! Iš kur žino, pagalvoju, kaip ką rytais veikiu,  bet kad žino – irgi nėra abejonių. Tačiau reikalas tuo nesibaigia. Ir dėl to, ką tik išgirdęs, ir  dėl to ką, sutelkęs atmintį, iš ankstesnio laiko žinau: pati juk nesiliauja įtikinėti, kad tik ir gyvena kūryba: kūriniai, kūriniai ir dar kartą kūriniai. O ar pamąstė, kad juos reikia perskaityti. Ir ne bet kaip, o  būtent  taip, kaip jie parašyti, nesileidžiant į kitokius jų supratimus, išvedžiojimus. Ne šiaip sau išminties tarta: žiūri į knygą, o mato špygą.
  Nepakanka tiek. Dar ta špyga netgi smagiau kaip  plunksna rašoma pačios knygos kritika, atrodytų, nuoširdžiai pasiteiraujant, ko taip bijoma jos, kritikos.
  Bijomasi? Negi?
  Man tokie įtarinėjimai neretai atrodo taip lyg bažnyčioje vietoje kunigo prie altoriaus matyčiau darbuojantis Bladuką. Vaidina žmogus, bet vaidina taip, kad ne sarmata iš jo rankų ir Švenčiausiąjį Sakramentą priimti. Ir vis dėlto:
– Bladai, kur dingo tavo protas? – tačiau Bladas ir be altoriaus nepėsčias:
– Ten, kur ir tavo, Pranuci, – ir jaučiu, kaip greitai bažnyčios peizažas su Bladuku prie altoriaus  persimaino į kitą vaizdinį.

Jūs  klausiate:
– Ar Jėzus Kristus,
kaip visi vaikai,
kuomet ant rankų
laikom prie širdies?

Ir aš maniau,
kad gal sunkesnės
ar lengvesnės rankos bus,
bet – ne. Pakėliau,
tartum būčiau kėlęs dukreles
Išdykęs Jėzus. Neramus.
Kabinos rankom už plaukų,
už nosies, už barzdos
ir klausė vis,
ar tėtis jo esu.
Ir juokės Pivašiūnų Marija:
– Ne tėtis, ne...

Paskui, uždėjęs ant pečių rankas
ir kaklą apsivijęs meiliai,
kuždėjo ausyje:
– Saldainį, dėde, jei gali,
paduoki man,
kad nematyt mama.

Ir buvo jam labai smagu,
kad mūsų išdaiga pavyko,
bet po minutės jau girdžiu:
– O! nemanyki, kad už dyką
saldainį skanų gaunu –
savo kančia išpirksiu nuodėmes aš tavo.
Tu, dėde, nebijoki jų.
                            
Ir Marija,
žilais plaukais suvėlus galvą,
lingavo nežinodama,
išgirsti jai sūnaus žodžius
ar – ne...

  – Hmm, – kažkas kimtelėjo. Gal ir toli, bet ne  svetur, o Savęsp (Ašašai) šalyje. Atsiminimai  irgi  pačiam sau, bet šį karta jie pagal reikmę, kurios jau neįmanoma ignoruoti, nepaisyti. Ji jau pradeda  diktuoti: reikia, Pranuci, reikia... Atsimink iš ko, kaip  ir kada Seniai Šalčiai lipdomi. Pavasarį, vasarą ir netgi  rudenį mūsuose jų nesumanysi.
  Tačiau toks diktatas nuotaikos man negadina. Vis geriau pajaučiu, kad kažkokia Ypata ruošia nežinia  kokį vaidinimą, kurio ruoša sumanyta nuo nežinia  kada. Tuščias darbas rodyti į savo lopšį ir manyti, kad nuo jo, Pranuci, prasidėję tavo namai, tavo Ašašai (Savęsp), tavo būtis.
  Tačiau ar tai reiškia, kad  turėčiau išsižioti ir laukti į burną suskrendant keptų karvelių?
  Dabar jau – ne. Jau nesikratau minties, kad toks sumanymas atliktas kažkur Ten, nors ir šalia, bet kartu taip nenumanomai toli, kad lengviausia  dalykas jį  parodant, tai mostelėti ranka kaip į niekalą ir gal tingiai manyti, kad nebent kokia akla, kvaila žuvis galėtų už jo užkibti. Žinau, jaučiau, kad man reikėtų pagreitinti  susiėjimą bent tų, kuriuos jau kažkaip  suspėjau minėti užrašais – kad ir Bladuką, Balsą, Vidinį, Citatą, varnėną Šnekutį, Šklėrių, Ypatą, Nadeždą Konstantinovną,
Eženą Potjė... Tačiau ne laikas vardinti ir skaičiuoti, kai ir mintyse nedrąsu pasirodyti  Pivašiūnų Marijai ir jo sūnui Jėzui, kaip esi priverstas turėti reikalų su  Poncijumi Pilotu ir kai norisi pačiam nepatikėti, kad tai  mano paties parašyta.
Buvo  neįtikėtina ant popierinės varnėno patalynės pamatyti du žiedus, tačiau nespėjau aiktelti, kai jau abu žiedai atsirado ant varnėno kojų. Nepakako to, kai supratau, kad abu žiedai dingę, išnykę, lyg  jų nebuvę, tačiau prie varnėno atsiradęs saldainis,  kurį anuo, man jaunesniu laiku, pavaišinau Jėzų, kartu su motina iš paveikslo nužengusia žemiau,  ant buto grindų.

  Iš tikrųjų ar buvo taip?
  Betgi „buvo ne buvo“ – ne svarbiausia: kur kas  svarbiau suprasti, kaip didžiuliai nuotoliai laike surenkami į Žmogaus smegenis, nors nemanau,  kad tik į  Žmogaus smegenis. Labai akivaizdu, kad  pats geriau neapsižiūrėjęs labai mielai gali ant  krūtinės nešioti Pivašiūnų Marijos sūnaus Jėzaus  Kristaus kryželį, o ant kurios rankos piršto – Poncijaus  Piloto žiedą, kurio akyje  raiškiausiai išsišvietusi vyno taurė.
____
* žinučių
Pelėda

2019-11-25 15:52:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...