Juoda tą vakarą į horizontą saulė smigo,
Dangus vaitojo, talžomas jos paskutinių spindulių,
Iš skausmo raitės debesys, naktis nebeužmigo –
Siaubingai iki užkimimo klykė: jau nebegaliu!

Vis dar bandau išsemt rieškučiomis iš sielos gėlą,
Įkritusią vidun iš kenčiančio, tamsaus dangaus, 
Tačiau širdis kraujuoja, žaizdos verias gilios vėlei,
Negis, nes riksmo aidas tos nakties jas žadins ir užgaus...