Nedainuokim, sesės, nedainuokim, broliai,
Ne linksmybių laikas, advento laikai,
Prisipylę vandens sklidinus ąsočius,
Išsiplaukim galvas, kad būtų gerai.

Nuo šio vandenėlio akyse šviesėja,
Daug švaresnės rankos, sąžinė švari,
Pagaliau jautiesi lengvas tartum vėjas
Ir skrendi laimingas, ir skrendi skrendi.

Vandenėlis šventas iš tyro šaltinio,
Jo visa esybė – dieviška kilmė,
Jis mus atgaivina, jis mus nuramina,
Ir sapnuojas naktį kūdikio vygė.

Baltos rankos glosto ir švelniai ramina,
Skamba tartum angelo tyli giesmė,
Ir jauti, suplaukia tikros laimės gijos.
Ir jauti, kaip rimsta kūnas ir dvasia.

Kiek dar kartų gimsim, kiek dar kartų mirsim,
Sau, kitiems, pasauliui ar dangaus gelmėms,
Vandenėlis šventas mus visus pagirdys,
Vargstančius ir klystančius, visus be išimties.