Jeigu, Viešpatie, nori, 
Kad esybė stambiai trupėtų,
Josios juodraštį reikia be gailesčio niršiai sutrinti –
Atsiras, 
Jei tą glamžymą gyvas ištvers,
Koks poetas,
Tarsi savastį gaudantis dar nenukritusią mintį,
Nes žodžius jis ne rašalu dailiai raitys – 
Pakaitom plunksną merks tai į ašaros lašą, 
Tai į dar nekrešėjusį kraują,
Jis pasaulį regės, net jei jam iškabinsi akis – 
Tik Tavaisias ženklais be dvejonių jisai pasikliauja.
Ir didžiūnai suklups, ir nutils triukšmą kėlus minia,
Kai ne oras nuo žodžių virpės,
Bet per gyvplaukius šiurptels lig tol nerastoji teisybė.
Juk Tu lauksi dienos,
Kai esybę surinkus po šukę, gentis tarsi savastį neš?
Kiek gyventi jausmų prikeltų?
Užsidegę suglamžyti dega be dūmų
Ir dieviškai žiba.