Mes lyg rudenio lapai, blaškomi vėjo,
Ir visai nežinai, kur nupūs, kur nuneš,
Gal pataikys į balą, kuri apledėja,
Pakabins ant šakos ar po kojom numes.
 
Kaip apginti save, kai jau jėgos išseko,
Kai nelieka draugų ir tik priešai vieni,
Ir matai horizontą apledėjusio tako,
Kuris toks slidus, pavojingas labai.
 
Kaip sulaukti pavasario, tada jėgos sugrįžta,
Sužaliuoja lazda, atsitraukia ledai
Ir eini atjaunėjęs tarsi trisdešimt metų,
Ir tiki, kad šioj žemėj vėl draugus atradai.
 
Reik išsaugot šaknis, jos giliai po mumis
Ir kiekvieną akimirką pasirengusios gimti,
Tai nauja svajone, tai nauja dabartim,
Pasirengusios kilti ir žadinti viltį.
 
Nepakirpkim sparnų, kam lemta skraidyti,
Kam istoriją lemta rašyti naujai,
Mes be jų lyg kalnuos pasiklydę
Ir visi užpustyti ir nesaugūs keliai.