Po to, kai kasdienybės kryžkelės 
Sukarpo bendrą maldą į garsų skutus,
Mes vis plačiau atstatome aštrias savas alkūnes.
Vienam užmigti laikas, kai kitam – nubust.
Pažinęs žmogų, draugėn rinksies šunį
Dėl nusivylimo, jog lūkesčiai tušti,
Jog tavo nuodėmes – net ir nebūtas –
Skalbia aikštėj,
Jog tavo pirštai ne į tarpdurius kišti,
Bet prispausti, o tu gali tik aikčiot.
Ir šimtas gelbėtojų kailiais išverstais
Per vieną mėnesį parodo vilko iltis.
Kai tavo klausą užgula menki maldų skutai,
Tada krenti be užmačios pakilti.
Galbūt dėl to, jog žemė apvali, 
Ant jos visos degutas išsiliejęs varva.
Kur dėti neviltį ir baimes? Bėgti teks toli –
Pakol atmins vaikaičiai būtą Dievo vardą.