Taip ir likai tasai apkrautas stalas, prie kurio badauju,
Tas Rojaus vaisius, kokio nenuskinsiu
Ir tuščias lūkestis, nes geismas nebe naujas – 
Išstaugia vilkė pilnaty instinktą,
Išrėkia tai, kaip gyvas kraujas verda
Ir kaip esybę gyvastis net plėšia.
Kada pagunda įsigyja vardą, 
Glamonių pančių siekia lankstūs riešai,
Kai šiurpsta nugara, bet ir kartu rasoja,
Išduoda drovesį aušrot pradėję skruostai,
Šiek tiek virš žemės kai žingsniuoja kojos,
Nes nekantru išvyst, išgirst, užuosti,
Paliest, apglėbti, išsinert iš odos,
Jeigu ne amžių – mirksnį jausti sotį.
Miglotam lapkrity kada gegužis rodos,
Kada tu pradedi šėliot, šokuot, dainuoti,
Kol atsipeikėji, jog tai tebuvo sapnas
Ir šis zenitas vyko dėl muliažo,
Nes tavo taurėje išdžiūti baigia actas,
O geistą kąsnį drozofilos nešas.
Aš neširstu. Tiesiog ruduo ištiko,
Tiesiog žmogus dažnai numiršta vienas,
Todėl klausaus nakty iki išaušta rytas,
Ar tu dar gyvas, ar krebždi už sienos.
Tai daug svarbiau, negu degą instinktai,
Nei praeity aistringo kūno alkis.
Nenuostabu, kad vilkė kaukt užkimsta – 
Gamta instinktus senatve suvaldė.
Dabar tik būk – lai trupiniuotas kelmas
Su kuokštu samanų ar kerpe palei nosį.
Kasdien sunkiau atrasti žodį švelnų,
Bet ir be žodžių viska sužinojom.