Tikiu

Paistkėjimas savimi, kaip tikėjimas Dievu, buvimas savo jausmų šeimininku – tai vyro gražiausia, labiausiai silpnąjai lyčiai patinkanti charakterio savybė, skambi kaip tuščias indas. Mergaitė skiriasi nuo drąsaus skambesio savo gležnu tikėjimu į vienatinį, (tame žodyje nėra nykaus priešdėlio), todėl „tikiu“ yra gražiausias pilnas indas vandens, kaip švenčiausio rūbo žydra spalva. Tačiau žvelgiant į pačias gražiausias charakterio savybes, ši savybė graži savo išraiška, kuomet žmogus turi aykštąjį išsilavinimą ir gali siekti dar labiau, teorinių žinių pasėmęs, ilgųjų pianisto pirštų, kurie viskam atsparūs, jiems netinka žodis griebti ar imti. Drąsa yra tokia kaip karšta pykčio, jausmų ugnies liepsna. Gal tas pasitikintis savimi žmogus, toks kaip Ibrahim Pasha ir neturės gražios kalbos pajautimo, bet jam, tam išdidžiam vyrui, nesilies iš dūšios neapgalvoti ir netikslūs savo įsijautime, neteisybę jausmų pasakantys žodžiai, kaip kad tik mergaitei atsitinka. Gražiai linkstančios raidės lape -  geros mergaitės kalba yra, tarsi gražių karolių vėrinys. Žinoma, kad kalba yra mergelei skirta sielinė muzika, o vyrui – matematika, tiksli skaičių širdies muzika.  Turtinga yra širdis, kuri muzikuoja ne lapais, ne gėlėm, o delnais – tai saulės dievo Ra meile – pinigais. Saulė viską atiduoda kitiems negailėdama, o net gi palinkėdama ir tokiu būdu sau taip pat kažką turėdama. Ramybė šį žmogų lydi, nes gerumas išpuošia vaikišką veidą, ovalainį, tikslų, matematikos skaičiaus 5 lape, kaip pilnų akių balčiausią obuolį. Tai prisirpusios šio pasaulio drąsos 5-etai, juos prakandus, atsiranda bangelių muzika, galėsianti būti mokytojos mylimas 2. O tas rūbo savininko energetinis ugninis blizgesys – turtingos širdies pagalvėlė. To rūbo reikia kaip turtingam Dievui kiekvieną dieną vis kitokio. Įvairumas – šio žmogaus išdavikas, tviskantis visoje savo laisvėje. Kas atsitinka, kai plačius turtus kaip plačias rankas norima suimti ir surakinti? Štai kodėl reikia mokyti drąsią širdį santųriai polemizuoti savo jausmais. „Aš turiu savo nuomonę ir klausys jos žmogus juntantis mano plačių pečių galią“. – Sakytų Egipto imperatorius, kuris tik ir poetinių žodžių pynę rytą vakarą supranta ir Alacho ateinančio valdžios dar neturi. Rytas, vakaras, saulė, mėnuo, dangus – tuometinio Viešpačio platybių Rojus, kurį turi kaip rašiklį kilmingas žmogus – imperatorius Dievas, drąsus. O ši skaisti gležnoji turi sodus, kuriuose gyvena vandenims užliejus meilę kurtą, amžiną stebūklą. Yra toksai skambantis žmogaus vidinis pasaulis, kuris poetiniu grožiu įkūnija savo darbus. Tai atsiskyrimo filosofijos suprasta. Ir ne tik Jungas supranta apie neišmatuojamą laiko galią. Filosofija kaip nekantrumo dermė, priešybė tam kuris geriausiai viską žino, yra nuomonės diduma, savos tiesos meilė. Tai ji artima M. K. Čiurlionio iškiliems poetiniams klausimams, Sofijos nediduką miestelį aptariant.
Kaip turėti drąsą tam bijančiam plikų laukų? Gal imperiją susikurti kaip daiktų ir jų vietų harmoniją. Silpniems reikia daikto kaip akių. Nuo to ir prasideda meilė turėti ir turtu tikėti kaip savo ramybės pagalve. Tokia yra imperatoriaus širdis, kuri susikurs sau dangišką tvarką ant Žemės. Pinigai kaip šlamantys medžio lapai dar ne visa delno paklotė.
 
„Aš kitaip valgau,
Aš kitaip atrodau,
Aš kitaip kalbu!”
Laimėsspalvųglėbys

2019-11-02 17:42:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...