Jeigu išeisim, grįšime – 
Takažolės it rankos stveria už kulkšnų,
Kiekvieną žingsnį trumpina per pusę.
Apsnūdę lūkesčiai iš priešaušrių palšų
Nutyla vardinti tai, ko negali būti,
Kada šešėliai judančių šakų 
Įleidžia pasakas iš samanoto sodo,
Nekviesk, neragink – aš kol kas lieku,
Kas čia patirta, man stebuklas rodos – 
Įsišaknijimai iki bendros esmės,
Pilnatvės sotis ir derlumo versmės,
Būties šventumas, kokio nepaliest.
Lieku tai liudyti, tausoti, gausint, sergėt.
Ne dėl takažolių, kur apvelia kulkšnis,
Kiekvieną žingsnį trumpina per pusę, 
Nes šį vieta – Visatos vidurys,
Kuriam pabiro mūsų laimės šukės.
Nuo vėjų sielą saugo krešuliai,
Nes išgyventi dieną be tavęs man žygis.
Į TEN vis tiek dabar visi visi keliai,
Nors nemanau, kad likdama čia, klydau.