Neabejok – ruduo,
Kada prasimuša tulžies kartėlis net nektaro induos,
Kada per šypseną graudumo lašas varva,
Kai lapija sutviskusi
Po smulkų grašį krinta,
Kol nebeaiškus skubantiems 
Medinių griaučių vardas.
Per drumstą nerimą regi negyvą lygiavą,
Lietaus ir vėjo priblokštą prie gruodo.
Žvakelė Vėlinių – 
Per menkas jausmo skydas.
Blausiais vidudieniais tursomiegiai pražiodo
It senas daiktas gyvas gaudo musę,
Kuri išneš jo paskutinį kvapą.
Ir tau ruduo, kad amžiams užusnūstum,
Kol dar tiki, 
Kol lūpos maldą vapa.
Sultingi graudulius išdžiūvėlių keiksnoja,
Nenublokšti kol nuo aukštos lentynos.
Tai koks čia senis veliasi po kojom?
Kas beįvardins?
Dievas vienas žino.