Paglostyk  švelniai man plaukus
Ir sielon ramybė sugrįš,
Žinau, kad ilgai manęs lauki,
Kol paliesiu namo duris.
 
Kaip žinomas tas žingsnių aidas,
Garsus ir sunkus šnarpšlys,
Matyt iš toli atkeliauta
Ir dar gyva atmintis.
 
Kodėl tiek kartų pro šalį,
Argi nemylėtas buvai,
Tikėjaisi rasti geresnę kertelę,
Tačiau ir vėl sugrįžai.
 
Taip, buvo daugybė vilionių,
Ir kiek netikrų šypsenų,
Jos nuodijo kūną, vedžiojo
Vis tolyn ir tolyn nuo namų.
 
Tačiau, žinojau, kad myli ir lauki,
Neklausi, iš kur sugrįžtu,
Todėl ir esi man brangiausia
Ir geresnės už tave nerandu.
 
O moterys, mielos ir gražios,
Pažymėtos meilės, kančios,
Kiek daug yra jūsų galioj,
Kiek daug atleidimo jėgos.
 
Kiek pasauly pastatyta paminklų,
Kokia garbė ir šlovė,
Tik nėra Atleidimui paminklo,
Tavo širdžiai, o miela moterie.