Rudens ugnys

Dega medžiai – ruduo liepsnoja
Spalvomis bemirštančių lapų,
Dangumi kažkas atjoja,
Ir ugnim nusidažo takas.
Kas juo ėjo, lyg vaikas mojo
Tartum medžių nuogėjančios šakos,
Ateitis vis tiek viliojo,
Lūpom mylinčiom pasakas sekė.
Po žiemos vėl pavasaris žalias,
Žalios akys gegužio vėjo,
Ir per žemę dar bėga kelias,
Mes juo eisim kaip tūkstančiai ėjo.
Po žiemos žolė vėl kalas,
Mums kaip paukščiams sparnų reikėjo.
bitėžolė

2019-10-19 12:50:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-10-25 21:43:13

   Prasmingos, elegiškos eilės.

Jaunystės sparnais mes skriejome per žemę ,
Nevengėme  nei skausmo nei vargų:
Tik vieną kart staiga sustojome nustebę,
Kad skristi tais sparnais jau darosi sunku...

Perfrazavau man nežinomo autoriaus žodžius. 

 




 

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2019-10-22 22:59:01

ruduo liepsnoja ir mes kartu su juo smilkstam