Ruduo ir širdyje

Atėjo metas, turėjai tylėti –                    
dingo prasmė pasirinkt draugų naujų,        
mintis į posmus sudėt bandei,           
bet neuždarei į pasaulį langų?..              
Visada ieškojai savęs tarsi                  
jaukios pastogės nuo lietaus,             
laukime ilgėjais rytmetinės rasos,                         
trokšdama lašelio skaidraus.                 
Klauseisi atklydusio vėjo,             
lapų šlamesys – kažką pakuždės –  
gyvenime nieko nelaimėjai,       
priklausei nuo savo žvaigždės.   
Deja, nebeliko senų draugų,   
kuriuos kažkada kelyje sutikai,
o kaip sieloje nyku ir baugu –
tolumose blėsta ir mieli veidai.
Net vasara nuskubėjo pagaliau,
pakvietusi žvarbius rudens vėjus,
su vilties duženom klajosi ir toliau,
kol nesuklupsi – nesustok dar ėjus.

2002–2019 m.
Rena

2019-10-18 14:20:29

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2019-10-22 23:00:39

kol turėsim jėgų, tol eisim