Sonetų vainikui apie ilgesį (4)


Skubėjau – ne ten nuėjau:
Pamiršau žydinčias vyšnias,
Vaikystėj duotą pažadą sau –
Niekad tėviškės nepalikti...

Šiandien ilgu Motinos lopšinės,
Stiprių Tėvo rankų šilumos.
Per Laiką viskas išsitrynė –
Niekas nelaukia senuos namuos...

O ten tik – uosis švelnialapis,
Tik svirtis prie mirusio šulinio,
Tik slenksčio akmuo samanotas,
Ir ilgesys prie jo prigludęs...

Skaudžios nemigos naktį
Mėnulio delčia tiesia taką...

Žiemgalos Bitė
2019.10.17.
Raktažolė51

2019-10-18 09:46:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...