Nesvarbu, kiek dienų
Tu, upokšni šaltinio, tekėsi artyn link manęs,
Juodas senvagės duburio geismas tylės apie troškulį mano.
Negalėtų net būti kitaip,
Jei kartu vieną spalį alsavom –
Mes pradėsime ilgesio apžavus
Tarsi vakaro atspindžius šukėmis nešt
Virš spalvotų linksmų
Akmenukų nugludintais šonais
Ir virš dumblo baugaus su įstrigusiais kaulais baltais.
Kūnai nesusilietę, jei tik sielos plevena, 
Už nuodėmes niekas neteis.
Tiek bendrystės,
Kad giedame būtį tarytumei skubrią malonę.
Nieks nežino,
Ar baigsis prapliupęs  į vakaro indą lietus,
O kai baigsis, kaip mudu dalinsimės vakaro miglą?
Taip jau būna,
Kad Laikas tas pats du be proto skirtingus ištiko,
Bet aš tavo dainas
Užniūniuoju sausroj, upeliuk.
Ne, užpildyt savim negali užstovėtų juodų duburių,
Nes dumble pasislėpusius kaulus 
Ne tau atgaivinti.
Mano senvagė melsis už ten sujudėjusius jausmą ir mintį.
Laimė, tu nejauti,
Kai čiulenimo tavo klausaus ir be skrupulų godžiai almėjimo dainą geriu.