Į eketę

Į eketę dulksnojančio dangaus
Dvi varnos, garsiai krankdamos, įkrito.
Vos prasiblando rudeninis rytas,
Miglotą vakarą besėlinąs pagaut.
Susiliejimai, įtrūkiai ar Laiko upės ižas,
Ar Dievo sietas – kas, koksai – sijojantis?
Būties ašis... Esi kažkam po kojomis.
Pritrauki? Atstumi? Išėję ar sugrįžo?
Ne. Tarsi varnos dingo pilko spalio properšoj – 
Anei išmelst, nei į sapnus prišaukti,
Kai Laiko upė išsemta po šaukštą,
Kodėl atodūsis be jokio žodžio švokščia?
Tai mes abu į dangų kertam eketę
Ir kaip tos varnos vis dar lenktyniaujam,
Nebematydami, kas sena, o kas nauja – 
Lyg Dievo sieto atramos netekę.
Nijolena

2019-10-13 07:44:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2019-10-15 16:07:34

Taiklios metaforos... O varnos man patinka...