Tu stiprus.
Suturėk, sulaikyk, nes tamsa
Mūsų vienį suskato suplėšyt į skiautes.
Juk pakitom – 
Suglamžyti, kurstantys ir apanką.
Ar besieksim viens kitą į glėbį pagauti?
Išderėjusios ankštys –
Nuleidom rankas
Lyg vidinė versmė, siekus aukščio, nuslopo,
Bet sužlugs tas anksčiau, 
Kas daugiau atsikąs,
Kas gyveno, o dovana būt neišmoko.
Ar neskauda, kad plyštam?
Dar gyvas, sakyk?
Nes tamsa ir tyla – begalinis atstumas.
Paryčiais atsimerkiam nuo verksmo šlapi.
Tu stiprus.
Gal žinai, ar mes būsime?
Buvom.