Sugestyvus dienoraštis –15

15. Kas sutelpa katės poteriuose?

  Kas čia į galvą taip, a? Kokia paklausa tai prašo (ar  reikalauja) neskubinti kūnų su varnėnu mainų sandėrio.  Ak, jau atvažiuoja karieta?. Na, ir  tegu. Įsivaizduoti save varnėnu neatrodo, kad  sunku. Panašių  dalykų prikimšta visa galva,  bet turbūt stipriau įstrigdytas nutikimas apie dvylika brolių, raganos paverstų,  juodvarniais.

  Vieno pono numirė pati ir paliko dvylika sūnų ir da vieną mažą dukterėlę. Netruko, ir tėvas pamylėjo
kitą merginą, raganą. Ta sako:
  – Duktė tegul bus, bet savo sūnus visus sudegink ir, supylęs jų pelenus į popierius, atsiųski man, tai
tada už tavęs eisiu.
 
  Paėmiau nuo  dienoraščio varnėno  kūną ir,  prinešęs jį prie pat burnos, beveik  pašnabždu:
  – Girdi? O sako,  netikėk pasakomis. Galima jomis tikėti ar netikėti,  tačiau aukščiau tikrovės, kaip ir aukščiau bambos, neperšoksi. Ir todėl tenka  būti storžieviu: jusk, girdėk, nepaisant kad nušautas. Būk, gyvenk, nepaisant kad miręs. Regėk ir žinok, jog taip neįmanoma, kad tai didžioji apgaulė, bet  ir  ją netikėk. Iš kur kas gali žinoti apie mane, jeigu ir pas save nežinau.  Va, aš tau  pašvilpausiu. Klausyk ir nepadėk man.  Aš pats, vienas. Ir tu,  Balsai,  man  nepadėk. Kad ir neregiu tavęs,  bet žinau,  kad esi.
  Praėjus ne trumpam laikui dar vis netikėjau, kad tai  mano  sumanymas ir kad tai aš sugebėjau  pašvilpauti nežinia iš  kur ir kaip atsiradusi kūrinį.

Jos vardas toks – Gramatika, 
bet iš tikrųjų ji – katė, 
nors keturkojė, bet šiek tiek raiša,
baltų - juodų  dėmių spalvom išmėtyta
ir nuostabi, kaip ir visa
jos giminė 

Iš kur, Gramatika, iš kur grįžti, 
seniai  tavęs nematė mano akys,
bet, būdavo, atsimenu ir išgirstu –
šiltai ant kelių man prigludusią
ir poterį nelyg bažnyčioj kalbančią.

Ir štai aš vėl tave turiu
per atmintį, per pajautas, per supratimą
ant kelių grįžusią.
Nejau manai,  Gramatika,  varnėną susigauti
kol dar ne danguose,
kol dar po lizdą krapštosi
betgi regiu – įmitusi,
betgi – ar reikia?

  Po šitų žodžių  atsikvėpiau,  lyg kažkas užkliuvo. Tačiau neilgai. Ir dabar pagalvoju, kai tai atsitiko būtent  tuo laiku, kai po daug metų Gramatika, nežinia kur buvusi, sugrįžo atgal į paliktus namus Šklėriuose. Nedrąsi,  baugi, bet vis tik prisileidžianti  save pasiimti  ant  rankų... O Gramatika!  nežinojau, kad tu be karietas suskubai pirma sugrįžti negu aš, ir vis dėlto ten, sieloje, darėsi  kitaip.  Kūno apdaru aš jau varnėnas ir švilpauju giesmę tau.

Tačiau kodėl aš taip,
na, ir tiesų – kodėl
apvaikščioju save lyg paskutinį kartą,
kurio nėra, išvis negali būti
ir niekuomet nebus.
Jei  buvo kas
išlieka būti, kaip tada .

Ir ši tiesa man reikalinga
kaip, Gramatika, kad tu,
kur visos raides surašytos kas ir kaip,
bet jas atversti reikia.
Iš nieko niekas nežada ateiti
ir ten, už dulkės,
po pasaulį vaikščioja didi būties dalia,
tačiau kas kaip joje, deja,
ir šventas Petras,
užraktais ją saugojantis nuo Žinios
nežino ir turbūt nesužinos
kas poteriuose sutelpa katės

–  Kaip, kaip? Kas poteriuose sutelpa  katės? –  neiškentė Balsas ir  tartum pasitikrinęs išgirstą. – Na taip,  Vidinis ir vėl murksi prie šešiasdešimt  septintosios Biblijos knygos. Ir  kantrybė gi. Taip  lašas po lašo ir akmenį pratašo. Greitai  prisieisią  rašyti  šešiasdešimt  aštuntąją.
  –  Apie ką tu, Balsai?
  – Žinai gi apie ką. Pagaliau ir pats neužtrukus  galėsi jį patį paklausti. Betgi turbūt jau galima ir  dabar...
2019-09-12 11:08
Pelėda

2019-10-07 17:55:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...