Išslydom iš sapnų ir vėjo rankų,
Ir nežinia, kur neša mus naktis,
Ir laiką šitą skaudantį ir trankų
Kažkur per kryžkėles gyvenimas išvys.
 
Į praeities peronus jau sugrįžt negalim,
Tenai griuvėsiai, praradimų slibinai,
Ir dabarty it amžių piligrimai kalim,
Ir vis keliaujam nebūties laivais.
 
Per vėtrų, negandų juodžiausią tamsą,
Per šaukiančias, audrojančias marias
Kiekvienai vilniai tavo laivas lenkias,
Kai plėšia vėtros verkiančias bures.