Kuo svaigesnė saldinė būtis,
Tuo, atrodo, skaudesnės jos pagirios,
Skaistykla – 
Bato puspadžiu skrodžiant save
Ir nežinant, ko ieškai,
Pirmos baimės
Bežiūrint rugsėjy velėną kaip aparia
Ir beklausant,
Kaip tolsta, kaip tirpsta dulksnoj
Į kelionę pakilusių giesmės.
Atradai pilką plunksną,
Ir baltą, ir margą,
Bet žinai aksiomą,
Kas iš jų tiek naudos, kiek iš saugomos 
Krištolo šukės
Ir skaudu pripažint,
Jog rateliai pakalnėn su pagreičiu darda,
O vėžes toj minutėj nuplauna dažnėjančios liūtys.
Ak, atodūsi,
Sielos, prašau, iš gelmės atsisegęs visos neišneški – 
Sutinku sopulių nuosavų geografijoj
Perprast žmogaus anatomiją.
Kiauros dumplės net švokščia,
Nupūsdamos ilgą kaip šimtmetis naktį,
Nes gyvenimo geismas 
Prieš aušrą ne retą karšinčių nunuodija.
– Duok, – prašai, reikalauji, meldi,
Nors nebetiki,
Nebe aukso, ne rūmų,
O gurkšnio
Į smiltimis užkištą gerklę.
Išpažink, jog nurytum nuodus
Iš duotos dar dienelės 
Be jokio saldiklio.
Išblaivėjimas maudžia,
O atsegtą sielą velnioniškai peršti.