Miegok, pasauli

Šventai gražios tavo akys
jau nebeverks.
Jau visi po mano kojom kaip purpuro žiedlapiai,
tupi.
Atimsiu iš Josios, kas mano nuo amžių pradžios,
atimsiu gėles purpurines,
Bet ne...
Ne tau purpuras - minkšta paklotė.
Tu jų nepažįsti, kaip kad man durtų skaudžiai rožės.
Minkštom paklotėm nueisiu, kur vaivorykštė - laimės spalvų glėbys, 
kur sukasi grožiai pasaulio, juokias pamišę supynių vėjeliu.
Ten ir mano meilė kažkur laukia nekaltos Marijos purpurinės širdies švelnumo -
kaip kad motina prisiliečia prie savo kūdikio nekalto,
sugeba meilės paklotę pasekti.
Atėjau pas tave ir raudona ašara virtus
ir džiaugsmo padangę bučiavus.
Ir laukiau savo gyvenimą tylų,
kad dabar kartu tylėtume gražiau.
Čia, dangaus oazėje,
kur pamilę vienas kitą, dieviškų būtybių rankos peša vasaros grožius.
Mums nelemta žmonėmis patapti buvo.
Prisiliest prie to, kas žmogiškumu besivadinantis.
Šito žodžio neatrado nei čirenantys poetai,
nei gamta šarmojimu rytais.
Šitas žodis skausmo upėmis nubėga į galybę per gyvenimus takais,
nuklotais rožių žiedlapiais, erškėčiais, purpurais.
O visa kita kas takais į padangę nevingiuoja,
kur mūsų namai šventi blizga,
negali prie kojų net prisiglausti.

Pasauli netobulas,
tik klausyk tos lopšinės, kurios permątyt negalima.
Juk tu mažas kaip vaikas, rankose mano degi.
Dievas mano, naktim žvangučiais ateinantis,
leido man pasaulį triukšmingą lopšine, krintančia meilės žirneliais, užmigdyti.
Tad einu gražiausiais gyvenimo takais takeliais.
Ten randu ir kupolų ramybės,
kuriuose nurimus ir mano nata žemiau nusileidžia.
O tais takais gyvenimas eina miglotu sapnu:
tai saulę matau, tai vakarėja neramiai, tai gėlės kalbina.
Kai saulė šviečia rankų darbais save menu,
saulėtame delnų, meilę atiduodančių, vienas prie kito sudėtų, paslaptingam pasakos grožyje,
pučiu gyvybę į pasaulio mažiausias skurdžiausia kerteles
ir taip žaizdas sulopo mano tūkstančiai pavasarių širdy.
O kokie žaizduoti likimai, iš Dievo žmogui nueiti tankme pasiųsti.
Kartais ten nesutiksi spalvotos gėlių pašvaistės,
kartais ten nesutiksi ir saulės, gimdančios meilę duoti iš rankų...
Kartais vakare pasiklysti gali.
Ir kiekvieną vakarą taip vėjelis papūstas užmigdo neramias, dainos nežvalios kaip tavo širdis, daug mačiusius pavargusias akis.
O aš tarsi fėja geroji žirneliais sniego užmigdžiau vakare pasaulį.
Kur ne kur dar šviečia žibintai ir darnių namų langai,
o man jau laikas pačiai sapnuoti,
vaivorykštės spalvom juoktis ir dainuoti.

Kasnaktį kalnu kopiu lig dangaus mėlynės,
o ten pasimatymo vieta,
mėnesienos šviesoj romantika begalinė,
žalia pieva po kojom, į kojas nueina meilė šilta,
jo vyriškam ramsty pasislėpus krentu,
į glėbį šiltesnį nei pasaulis šis, nuodėmėmis suteptas, nepriima skaisčiai žiūrinčių akių.
Pabėgau kaip undinė, plevėsuojant balto pūko suknelės kraštams.
Nei man ašarą šluostys jo netvarkinga gamta,
nei žmogus, grubiai paliesti kuris temoka.
Tik paveiksluose tą slėnį mačiau,
ten ir pasiliko širdis, trokštanti Dievo namų balto patalo, kurį meldžiu naktį užkloti.
Netobulas čia ir žmogus dažnai pasitaiko,
širdies muzikos nepažinęs, tamsos užmerktų akių,
kokią prasmę turi jo žingsnis ant žemės.
Man tik to svaiginančio kvapo,
tik tavo meilės supynių
ir ramybės toli bėgusios nuo visko.
Tamsaus vakaro muzikoj grojančią žvaigždžių padangę liečiu
ir supa jis mane su didžiausiais akių šviesos spinduliais.

Džiaugsmas mylimo dievo turėti dangaus gulbę,
pasaulį šį lapais apdengusią, gėlių juose palikusią.
Gal vakarą daina vaiką užlingavo,
gal nejautrų motinos vidų palietė,
o gal kažkas purios kalbos nepažino.
Vaikai šio pasaulio tik lopšines ir supranta,
tad supasi, juokiasi kartu su mano žodžių tekėjimu.
Ir daug žmonių nepraeina pro tekančią upę,
svajonių pasauly trumpam pasilikę,
darbuose save pamiršę.
O kiek upių šiam pasauly bando čiulbesį paukščių atrasti.
Kartais akmuo krūtinėje sustabdo tėkmę upės, kurią pažinti poetas negalėjo,
kartais šapalėlių atsiranda nešvariam eilėraščio posme.
O kaip šilta, kai šaka žalsvu šešėliu uždengia žodžių dermę,
ten ir tupi poetas , gražiam atodūsy chaoso.
Ir netrugdyki, puikybe, tikriausiai kurios neturėjau dar kuomet lengvai nutekėjo trapūs mano širdies tuksėjimai,
kaip rimas, pasitaikęs didžiausioj vietoj mano pasaulio.
Man mažu tik ir galima prie upės priglaust
savo vidų kaip Dievo seilėm aplietą
ir pažvelgti į tai, kas jau nebe man dainavo vakarais prieš miegą.

Man liko dar daug svajonėmis tekančių natų
lig aukščiausios nepasiekiamos, šokančios, balčiausios, nata kuri tapti norėtų,
bet josios šviesumo neapsako nei mano, nuplovusių rankų pasaulio tamsumą, švara,
paliečiau kuria balto pūko būtybę.
Ji tikrai norėtų vadintis garsu,
bet jai dainuoti miego milteliais labiau patinka.
Kad traukia ji iš širdelės, debesų lovytėj atsigulus,
saują dieviško miego sapnų:
Sužėri pasaulis rašikliu,
sužėri pasaulis teptuku...
Kurti ima pasaulio vargus palikę dainiai,
tylėti nuo pasaulio toli,
triukšmauti, kad velnišką pėdą pamintum.
Tik tyloj pažinsim, kas ta paslaptis, įpūtus gyvybę, netobulą, kasdieną einančią
ir vis sugrįžti trokštančią...
Daug tobulų pasakė kur randasi tie paslapties kriokliai, gėlynai, upės.
Ne vienas tobulas ir žodžių tinklą supynė,
ten jis veda toli, kur mano dienos eina ateity.

Ir tai mano sesė.
Gal tik baltumo pavydi jai mano daina,
betrokštanti tapti kaip Ulija balta.
Ulijonai - jos smaragdinio grožio blizgučiai.
O mano žirneliai - ingelėliai,
neprilygsta josios blizgesio kerams.
Jos paberti žodžiai - aukščiausia dangaus vaikštynė.
Ten tik gaudyk debesėlį,
gaudyk baltas purienas,
kuriuose suprasti apie miegą žmogui,
patinka labiau nei prasmėse paskęsti, turtingų didžiakalbių eilėse.
Ulija dainuoja niekam nesuvokiamais garsais,
niekam nesuvokiamais jų palietimo, švelniais it pūkeliais šilumos virpėjimo grožiais.
It styga mūsų namuose - skirtinguose gražių gražiausiuose kūnuose,
ji skamba kaip žvakė, šviesa gražiausia,
kurios nepalytės žmogus taip kaip dievu tapus būtybė.
Uliją paliesiu, nutariau eilių eilutėj aptikus purieną,
baltą Ulijos padangės paslaptį laikančią skylutę, kurioje balčiau negu balta,
įėjus niekas nepurena pažinimo,
o tik užmerki akis, prote miega didžiulė didžiulė ramybė.

Taip mes, su balto pūko, tyrai krintančio apsiauto daine, kažkur susimatom.
Tam baltam,
ranka kurį nori danguj pajust, 
jo puraus ilgo aido sakiny,
Ulija pražysta savo ulijonų blizgio trupinėlių.
Mes abi, pamačiusios vieną kitą, už medžių pasislėpėm,
kaip savo atvaizdo išgąsty.
Ir žvelgiu į joje švelnų Dievo brūkšnį ant veido.
Švelnus motinos skruostas, glaudžias prie kurio visi vaikai pasaulio.
- Tai tu čia naktį mano ulijonus skleidi!
Šviesi vakaro dainė pasakė tai neramiai kilnodama ranką
lyg kažkas atsitiko,
lyg daina viena su kita susipažino,
lyg susipynė iš meilės vieną kitą išvydus.
- Mano dainos - tai tik tavo baltos purienos dekoras.
Atleiski Ulija, atkartoju tavo balto pūko patalėlius,
lietuviško grožio žirneliais.
-Aa. Tai tokia kalba, kurios žirneliai įvairiaspalviai, begaliniai turtingi,
kaip kad nei viena kalba nenurašytų taip skambiai mano padangių sukurtas miego skylutes.
Laimėsspalvųglėbys

2019-09-20 00:11:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2019-09-20 20:21:10

Pasauli netobulas,
tik klausyk tos lopšinės, kurios permątyt negalima.
Juk tu mažas kaip vaikas, rankose mano degi.
Dievas mano, naktim žvangučiais ateinantis,
leido man pasaulį triukšmingą lopšine, krintančia meilės žirneliais, užmigdyti


Čia reikia prieš miegą skaityti