Grįžau
nakties šydu
pridengtu veidu.

Šalta
ne nuo rasos,
nuo žvilgsnių ledo.
Melo rūkas
plaikstosi virš miesto,
kurį nuglostau akimis
saulėtekiui atėjus.

Jaučiu
gatve nukaukšinčiuose
žingsniuose abejingumą
horizonto gėdai.

Grįžau,
kad sužinočiau esmę:
Gi niekas niekuomet
nepasikeičia į pusę,
kurioje gerumas
šilumos žiedus išskleidžia.

Žmogus
visuomet lieka
net ir sau pačiam
nevienareikšmiškai dviprasmis.

Tik Žemė
sukas aplink Saulę,
šventuoju kantrumu
lygu aliejumi sutepus savo ašį.

2019