nakties mėliu užtiesk mano ilgesiu degančius delnus 
iš vos juntamų pustonių geismo mozaiką sudėk 
paslėpk tylą tarp nerimą šokančių pirštų 
ir mane jausmo auksu užliejęs 
vėl į mano sapnus atskubėk 
kai laukimas sekundei pinti kilpas pamiršta 
ir atokvėpy gimsta bebaimė viltis 
aš vistiek 
patikėsiu tik tuo 
kas mane sodriais tonais gyvenimo skoniu užpildys 
kol likimo pynėjos būties mazgą be gailesčio riš 
nebijau ateities 
tik kuždėk man į širdį kad myli                                                                    
tarsi jūra prie molo švelniai prisišliek 
tavo kvėpsniu mano žiemos pavasariu virsta  
tu mane savo sieloje saugiai paslėpk          
vėl sukurk mus iš niršiai praūžusių vėtrų 
iš akmens, pienės pūko 
laukinės  nakties 
ir primink 
jei pamiršiu 
kad nesibaigia laikas 
mes kartu nes nekeikiam 
savos praeities