skendimas saulėlydžiuose

kartais nerimastingi šešėliai išnykdavo
žvelgdavau naktyje
į įtampą keliantį svirplį
Andromedos ūke keliaujantį elnią
jaučiau
kaip plaka širdis
tarsi joje liūtų kaimenėmis
būtų žaidęs piemuo
 
niekur nebuvo tiek daug spindinčių vitražų
kaip toj piemenėlio dainoj
 judesy dvasių pasipildavo naujas lietus
ir aš virsdavau jo lašais
jo ambra ir amfora
jo nutekinta spalva,
kurioje neištirpdavo niekas
 
ar kada gyvenai ant kalno
ant jo neaugo dilgėlės ir nelojo bevardis šuniukas
kartais sausra taip dilgina burną
jog  paskutiniuose sėlių namuose
užsilikęs žalias vanduo – tarsi dar vienas
stebuklas
 
nevaikščiok pirmyn atgal, jei neturi kur nueiti
jei pro tavo rankas neprasiskverbia alkovų šešėliai
jei negirdi kaip kaukia
ant kalno prispausto smuikelio akordas
tarsi viens du
tiksi į kolbą tik lašas
tiksi nuo stogo name
nepažįstamas aidas ir vėl atsimušęs
tik į mane
 
nemėgau piemenėlių, kuriems priklausė
baltosios avys ir liūčių kaimenės
nekenčiau Don Žuanų kaip nieko kito pasauly
nieks neregėjo kaip piktas ir alkanas
Bachas
savo vienatvėje
kūrė dar vieną šedevrą
nuspalvino orgijų donžuaninę gėdą
 
ar aš galiu eiti tolyn, kad nereiktų mylėti sapnų
kad aidas manęs neklaustų
kur pasislėpei tu
kad aš galėčiau žinoti, iš kurio dubens motinos išpila pieną
ir kodėl tavo rankos nesmirda
akrrilo ir okros dažais
kai nutapai dar vieną
paveikslą
ir vėl tu kalbi - ne su manim
su jomis ir su Dievais.
crepuscolo

2019-08-12 14:15:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-08-17 08:44:54

Kūrinyje atsispindi visa jausmų skalė, kuriuos sukelia poeto santykis su aplinka.