kaktomuša

šalta
nebeliko šauklių, kad atneštų tikėjimą
numarintų aplink klajojančias kapaviečių fėjas
rodė kelią kažkur lyg į niekur
lyg tai dangūs būtų pavirtę dykynėmis
lyg tai degė net sengirės
vėjas gūsiais, Egipto smiltainiais užpustė likusį langą
skolopendros Izidės
žnaibė įskilusią odą
 
man sunku, Una Geištu, Lamaštu
lyg vaiduoklės
nerinkau išsibarsčiusių mūrinių sienų
vėjas daužė Pink Floydų baltažiedę leliją
naktimis sapnavau
ausyse vergų ir šachtų galeras
nešė rąstus ir plukdė upe
akustinės skruzdės
vežė anglį karučiais
ir metė į sumūrytą krosnį
 
net nuodėgulių aukuras be jūrų vandens
netgi moterys tos apsirijo savo eilėraščiais
net ne jų negalėjau pakęsti
jų erezijų, netikėlių pasakų
pažastyse įaugusių gundymų
net ne jų daugiasluoksnių sijonų
netgi krito fajetai kažkada iš dangaus
aš stovėjau
prie žalių kiparisų
marmurine statula
lyg ne saulė mane pabučiavo
o naktinis drugys
crepuscolo

2019-08-11 08:19:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-08-11 13:07:53

Originalios eilės.