Žinai, jog gyvenimo jau nelytėsi –
tolstanti lydėsi ilgesingu žvilgsniu,
kaitroj ieškosi gaivaus pavėsio,
apmąstymams – būt kuo atokesniu...
Kodėl nesugavai saulės zuikučio ranka,
nuo dangaus nenukėlei mėnulio ryškaus,
nulydėjai svajones žvaigždžių take –
viskas, kas brangu, pasilikai savyje?
Ėjai tyloje dienos, nakties takais:
jie buvo saulėti ar tylūs – baugiai,
kažkur grublėti, kitur nusėti garsais,
nes lydėjo svetimi žvilgsniai akylūs.
Saulės šviesoje ir naktyje niūrioje,
vienatvės širdies kampelyje paklydai –
pamesdama ribą jos jautrioje talpoje,
dabartyje laikmečio plėnius tesaugai.
2004–2019 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-08-04 10:08:05
Labai mielos eilės apie gyvenimo vingius bei klaidas, kurie ne visada nuo mūsų priklauso.
Likimas mus, tvirtai laikydamas už rankos, veda ten, kur dar prieš mūsų gimimą buvo numatytas gyvenimo kelias, atsižvelgiant į gyvenamą vietovę, laiką bei žvaigždžių išsidėstymą danguje.