Mes žodžių kevalus išmėtėm,
Kai ėmei mane sekioti žvilgsniu,
Ganyti it piemuo brangiausią auksavilnę avį,
Nebesvarstydamas,
Ar kūprinsies, šalia manęs palinkdamas, ar varguose pražilsim
Ne su karūnom pūpsant – 
Kurpes plieno avint.
Klajosi po mane lyg po painiausią labirintą
Ir lūkesčius po krislą rinksi
Lyg užkeiktą lobį.
Tyla tarp mudviejų tikėjimu palaiminta išbrinksta,
Kada žydėjimui, derėjimui, pilnatvei kas ieškojo žodžių?
Į vieną avilį dviejų nektaras plūsta,
Nuo vieno lašo būtys sotinasi, sąla.
Ganyk mane, neleisk aistros užpūsti
Nuo pirmo virpesio iki būties finalo.