Kažin, ar mūsų jausmas vaikščios pro paradines duris?
Greičiausiai sėlins it vagis, 
Vis užsiglausdamas tirštuos nakties šešėliuos.
Drovėdamiesi vienas kitą tarsi nebrendylos pažinot,
Daugiau nupjovėm ir išbarstėm, 
Nei pasėjom.
Kaltų nėra?
Ne, netiesa – abudu ne šventi – 
Be apsiausties imi, aš tau krentu į glėbį
Ir nuo būties švininių poreikių linksti
Lyg ne į aistrą skrisdamas, bet ką tik baigęs lėbaut.
Jei šitaip, vienu kąsniu, tau manęs per daug,
Plasnosi sau, nulaižęs vieną dieną.
Nes mes nupuolėm siekdami dangaus,
Ieškojom vienas kito nimbo,
Bet suradom gėdą.