Šiaurės eilės. Kopose

plakasi jūra, ji nuolatos bangomis
tarsi sukaupusi nerimą
ak, kaip ji plaka mane
tarsi serganti rūmų panelė karštinės panika
praradusi pulsą
užrakinta narve
paskutiniam laive
kuris skendo iš lėto
skendo į rifuose miegančią jūrą
būtų išplaukusi
 
kopose žarstau figūrėles
žaidžiu su jomis, žaidžiu su pūga
mano gyslomis teka ne smėlis, teka ne sniegas
mano gyslomis teka tik kraujas
kurgi tie karžygiai
kurie saujomis žarstydavo degančią ugnį
laivų būrėse klykė žuvėdros
plaukė jie
plaukė kaip paukščiai
 
maniau, jog poliariniai žmonės
nebuvo kariai
jie tamsoje įžiebė ugnį
išsikėlę į nežinomą krantą
laiko šešėliuose
tirštai mėlyną dangų regiu, arkose skęstančią tamsą
ryjančią ugnį gyvatę, ak ji – uolėta sala
kalvio gyslos
man primena Antikos upę
kai jis kala, kala žaizdre
tarsi girdžiu
Da Vinčio kodą atrakinančią ariją
crepuscolo

2019-07-17 08:58:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...