Tada, kai rodosi, atidaviau jau viską,
Jausmų naujų gyvenimas užlieja,
Vėl dykumoj sausringoj rasos tviska,
Vėl iš stebėtojos aš pavirstu veikėja.
Tiesa, nedidele, turbūt smulkiausio masto,
Nes tiek to veiksmo – kiek apglėbia rankos,
Tačiau ne laikas ašmenis galąsti,
Kai kraujo indai patirtim ne anka,
Kai sunkias prakaitas, kai ašara nuvirva,
Tulžis nusėda, o esybė sąla.
Tada meldžiuosi už stebuklą pirmą,
Nes, kol esu, argi jiems būna galas?