Kaip apmaudu ir liūdna, 
Kai pritrūksta vietos,
Kur šimtas tilpo, jos vienam neliko.
Bešaknį laikas mėto ir pavėto, 
Kas tu – vanduo, ar mielės, ar salyklas?
Bet būstas sklidinas, užšautas durų skląstis
Ir tu jauti, lietus kaip skalbia odą.
Geidei nedaug – tik sau vietelę rasti,
Tiktai užuovėją, kertelę kur po stogu.
Deja, tavęs nelaukė, neįleidžia,
Kur šurmulys laimingųjų girdėti.
Kažkas net keikiasi – kas baldosi, kas skraido?
Keliauk tolyn, čia – ypatingų skėtis.