Stebi, dangum kaip debesynai plaukia?
Aukštai su jais keliauja mūsų mintys.
Lašų glamonė liečia tuščią lauką
Ir, sėklai brinkstant, ima grumstai skilti,
Išsprūsta augalas, skaisčiais žiedais pražysta,
Paplūsta vasara veržliom nektaro upėm
Ir taip susitaria, kas kieta ir kas skysta,
Tasai, kas skrenda su kita – kas tupi.
Varvėk manim, atverk mane kaip grumstą, 
Leisk man patirti pasaką derlumo,
Lai nusigiedrys žvilgsnis, ilgesingai drumstas,
Nes būtį budina trakus aistros perkūnas.