Atseksiu taką pagal trupinius, 
Kuriuos man pabarstei – 
Kai kas galvoja, jog tai – Paukščių takas.
Ten taikiai snūduriuoja mūsų ilgesiai
Ir liūdesių raistai ten aklinai užako
Ir tik šviesa, jauki jausmų šviesa,
Savus sparnuotuosius atskristi suvadina,
O aš nebejaučiu – basa ar alkana,
Nes džiaugsmo turiniu užkrautos patyrimų skrynios.
Argi jausmai – ne potvynis būties,
Ar tu esi ne geidžiama viršūnė,
Kai nesvarbu, ar skrist, ar nuriedėt,
Svarbu nelikti sielai, uždarytai kūne.