Kaip graudu, kad abu instinktyviai mes ruošiamės žiemai,
Nors garantijų nėr, kad lig šalčių gyvi pasiliksim.
Užsitęsus sausra pagalando žolynų ražienas,
Anei likt, nei išeit, kai pradingo motyvas ir tikslas.
Lyg narkozė buitis. Maršus tarškinu virtuvės rykais.
Išblaškyti daiktai – dezertyrai iš mūsų vienatvių.
Koks sezonas, kažin? Viršum kiemo delčia jau išblyško.
Mes vienam kinkiny lyg du kuinai vilkt naštą pripratę.
Nei juokų, nei dainų, raukšlės statmenos, tarsi įpjautos.
Meilės žodžių balandžiai gyvatėm keiksmų išsislapstė.
Jiems ar joms einam podėlius maisto prikrauti?
Maudžia kaulus rytais, tokios geistos tirštėjančios naktys.