Žibaldo karoliukai

aš niekada nesukursiu soneto meilei
nes ji tiesiog kankinasi
kai lieka vienatvėje
kai ant tako matau daug žibaldo karoliukų
ir savo atvaizdą
 ne veidrodyje

aš nežinojau, kodėl upės neišsižiodavo
ir manęs nepašaukdavo, kai plaukdavo sėliai
kai išeidavau velnioniškai svajinga
Orfėjaus dainų
sugraudinta.

aš niekada nesukursiu soneto ne meilei
kaip ji plakėsi narve, įsikibus į virbą,
aš likau uždaryta
kai plukdė baržoje upėje Po pirkliai
supančiotą sielovadų saulę

mačiau daug nepaprastų nušvitimų
lyg dar vieną apokaliptinį ženklą
lyg be ženklo nebūtų pasaulio
ir skrydžio gegutės aukščiau savojo lizdo

kažkuriais metais ašara palietė taką
ir turėjau nuospaudų kojose
ir siela pasakė - tai aš
tarsi aidas pati save atkartojau

lyg netapiau ir iš vis neturėjau jokio paveikslo
jokio sakinio
kad galėčiau pasipriešinti tylai
jokio tilto perlipti ašarą
ir nueiti, kol takas dar save pažinojo

aš niekada nesukursiu soneto meilei
nes laukiniai lindo tiesiai iš žemėtų urvų
bėgo sviesdami degančias ietis
užsidegdavo net nieko nematančios akys
tik per saulę
į save sugrįžt ketinu

nežinojau, jog kažkuriais metais tiesiog pasiklydau
ir šaukiau,  tyloje daugiau nieko nebuvo
tik vietoj rainelės akis dengė svajonės
o jose ne savim kartą deivę išvydau.

aš dainuoju dainą tau, kolobuse
ir mes vėl
ten, kur degė laužai ir klajokliai virto šešėliais
kur galiu nutapyti net savąjį veidą
auštant vakarui
kai viduramžiuose
sielos susėdo ir vėlės
crepuscolo

2019-06-15 22:39:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2019-06-16 00:16:39

Moterys viską gali sukurti: dangų ir pragarą, gali sukelti karą ir dovanoti taiką arba gyvybę. Puikiai rašot.