Pasiilgstu visai ne gėlynų kvapnių,
Bet ažūrinio smilgų žydėjimo,
Kai bespalviais sausros paryčiais jos dalijasi brangia rasa.
Ten plaštakių sapnus 
Išnešioja vos juntamas vėjas,
Prie glamonių kurio kūnui paprasta būna priprast.
Čia pasaulis kitoks,
Nes kiekvienas savim užsiėmęs
Ir taisyklė griežta – jeigu gyvas, šiukštu, nežiopsok.
Kur ne kur iš toli 
Šviečia gaisrenų žydinčių dėmės,
Katilėlių varpai prieš saulėlydį skelbia Mišias.
Čirpia pirmas svirplys,
Paskui jį bus ilgiausi choralai.
Įsiterpia griežlė ir lakštingalos balsas toli.
Rymau tol, kol taikinga ramybė apsąla.
Ne, gėlynuos kvapniuos užsimiršti štai taip negali.