Vakarėjant išblunka šešėlių pilka plokštuma,
Jau vėsta paviršiai
Ir visas pasaulis atrodo snūdus bei minkštesnis.
Aš rymau, kol temsta,
Tarytum tavęs laukdama,
Lyg paslaptį jausmo 
Pajėgčiau be tavo buvimo suprasti.
Nors ne.
Be tavęs aš drungna kaip birželio vėstąs prietemys,
Kai pirmojo svirplio lopšinė nutildo skardenusį paukštį.
Tas jausmas esybę ir glėbį
Būties viltimis pradarys,
Kol ilgesį savo išmoksiu į raižantį krislą suspausti.
Esi manyje nesutemstanti ryto šviesa,
Sula atitirpus, nektaro išplūstanti upė
Į vagą uždžiūvusią laimei derlumo atnešt,
Aguonos drovumui ir aistrai pražydusiai supti.
Tu – vėjas, tik vėjas.
Bet iš kur raumenų virpuliai,
Kodėl vėl fontanais sujudęs dainuodamas ūžteli kraujas?
Todėl kad jausmai ne paviršiuj –
Prie pat gyvuonies jie, giliai.
Nors kartą pažinus,
Pati aš žydėt nesiliauju.