Ar matei ryškią boružės uogą
Ant birželio pražydusio sosto?
Smilgos tiltu kažkur vikšras sliuogia,
Kmyno žiedus štai musės dvi uosto.
Tau po kojom – audringas gyvenimas,
Jį išvysi, nuleisi jei nosį.
Grambuolys nepaskrisdamas stena,
Lapgraužys taikiai tupi ant uosio.
Kai prinoksi ir pats sulėtėsi,
Pavydėsi, jog skruzdėlės greitos,
Bet šypsosies būties kai saldėsis
Tarsi uodas kutena tau veidą.