Patampam vienas kito krūminių dantų skausmu,
Kada ilgai girkšėję nuoskaudos nubyra lyg nebuvę.
Savy ilgainiui tampa atvalgnu,
O iš darbų ir galimybių – vartomas liežuvis.
Pretenzijų ir parūgojimų gausyn,
Nors ne pasaulis genda – mes gyvi mumėjam.
Vaikūzas šaiposi, jam seno ego – dzin
Ir nesvarbu, kas jam pyragą sėjo.
Štai baltmarškinių ponų brigada,
Kuri rikiuoja šio pasaulio tvarką,
Nepaiso fizikos, balsuoja už kažką,
Kas vietoj tvarsčio tau nat sopės – tarką.
Ak, ta senatvė! Mintyse nuodai,
Pasiekę smegenis iš nsutekento kūno
Ir ilgos sąskaitos, ką amžiams praradai – 
Savuosius krūminius kaip ir būties saldumą.