Saulėlydžiui artėjant žiauriai pavargau,
Ramios kertės benoriu – užsiglausiu.
Malda aptils – ne ką dabar matau,
Kai žlimba akys ir kai kursta ausys.
Ten, kertėje, nestumdys tie, greiti,
Nuo ryto skubantys pajėgūs karštakošiai,
Jie nebeklaus su priekaštu: O ką dabar veiki? 
Juk netikės, su Giltine jog aš kauliukais lošiu.
Manoji pergalė, jei iš kertės ropščiuos,
Pro ryto miglą lyg pamačius tikslą – 
Kaip keistas vabalas nuo lapo apačios
Pasižiūrėti, kas pasauly vyksta?
Ir ar toli pajėgūs ir greiti,
Ar jiems diena sėkmingai susiklostė?
Kaip pavargau stebėti, dievaži,
Tačiau pralošiu, jei sudėsiu bluostą.